Bab‘as - Bahajų tikėjimo pirmtakas

„Jo gyvenimas yra vienas nuostabiausių drąsos pavyzdžių, drąsos, kurią matyti žmonijai yra privilegija..." Ši dovana žmonijai, anot žymaus prancūzų rašytojo A.L.M. Nicolas, buvo pranašas, istorijoje žinomas Bab‘o vardu, gyvenęs 19-tame amžiuje.  

Tūkstantmečio ieškojimų karštinė pirmoje 19-to amžiaus pusėje buvo apėmusi daugumą tautų visame pasaulyje: krikščionys laukė sugrįžtant Kristaus, o islamiškasis pasaulis tikėjosi tuoj pasirodysiant „Amžiaus Viešpatį“. Ir krikščionys, ir musulmonai numatė, kad tuoj pradės pildytis pranašystės, nurodytos jų šventuose raštuose, ir prasidės naujas dvasinis amžius.

Persijoje šis Mesijo laukimo sambrūzdis pasiekė kulminaciją, kai 1844 m. gegužes 23 d. jaunas pirklys Bab‘as pasiskelbė esąs tas, kuris atneš ilgai lauktą Dieviškąjį Apsireiškimą, pakeisiantį visos žmonių rasės dvasinį gyvenimą. „O Žemės tautos, - teigė Bab‘as, - Įsiklausykite į Dievo šventą balsą... Iš tiesų nuostabi Dievo šviesa, išpranašauta šioje neklystančioje Knygoje, pasirodė tarp jūsų, kad jūs galėtumėt būti vedami tiesiais keliais į taiką...“ Bab‘o deklaruojamas dvasinis atsinaujinimas ir bendruomenės pažanga, priešpastatyta plataus masto moralės nuosmukiui persų bendruomenėje, rėmėsi „meile ir atjauta“, o ne „jėga ir prievarta“. Tai suteikė viltį bei sukėlė džiaugsmą tarp visų klasių žmonių ir greitai pritraukė daug pasekėjų. 

Nors jaunojo pirklio tikrasis vardas buvo Siyyid Ali-Muhammad, jis prisiėmė Bab‘o vardą, kas, išvertus iš arabų kalbos, reiškia „vartai“. Jo atėjimas, kaip pats Bab‘as aiškino, simbolizavo vartus, pro kuriuos netrukus įžengs visos žmonijos laukiamas Dieviškasis Apsireiškimas. Pagrindinė jo parašyto didžiausio darbo, Bajano, tema buvo netrukus pasirodysiąs Dieviškasis Apsireiškimas, tas, kuris bus didingesnis už Bab‘ą ir kurio misija bus - nuvesti žmoniją į taikos ir teisingumo amžių, pažadėtą islamo, judaizmo, krikščionybės ir kitose pasaulio religijose.

Bab‘as kalbėjo apie savo Dvasinį Mokytoją, kaip apie „Tą, kurį Dievas apreikš“ ir teigė, kad „jokie mano žodžiai negali tinkamai Jo aprašyti, kaip negali jokie apibūdinimai mano knygoje, Bajane, atspindėti tikrojo Jo Tikėjimo“.Visų žmogaus laimėjimų pagrindas yra nurodytas tuose visuotinio Dievo Apsireiškimo mokymuose ir „visų Dievo religijų bendrumas yra niekas kitas, bet pagalba Jam“. Kalbant apie Bab‘o epochą, reikia pažymėti, kad žmonijos istorija buvo pasiekusi kritinę būklę ir jis tapo „šaukiantis Balsas Bajano platybėse“, skelbiantis žmonijai, kad ji įžengia į savo brandos amžių.

Savo raštuose, Bab‘as perspėjo savo pasekėjus būti atidžiais, ir, kai tik pažadėtasisi Mokytojas apsireikš, pripažinti Jį ir sekti Juo. Bab‘as ragino juos matyti „dvasios akimi“ ir atsisakyti „tuščių vaizdinių“. „Apvalykit savo širdis nuo pasaulietinių troškimų, - ragino Bab‘as savo mokinius. - Ir lai angeliškos dorybės būna jūsų puošmena... Atėjo laikas, kai niekas kitas, tik tyri motyvai, paremti gryno tyrumo darbais, galės pasiekti Labiausiai Išaukštintojo sostą ir būti Jam priimtini...“.

Vienas iš Bab‘o mokinių buvo Husayn-Ali, istorijoje žinomas kaip Baha'u'llah. Jis vardą „Baha“ (arabiškai „šlovė“) prisiėmė Bab‘o pasekėjų susirinkime 1848 m., šis vardas buvo vėliau patvirtintas ir paties Bab‘o.

Bab‘o vaidmuo kai kuriais aspektais galėtų būti palygintas su Jono Krikštytojo vaidmeniu krikščionybės įtvirtinime. Bab‘as buvo Baha'u'llah šauklys. Jo pagrindinė misija buvo paruošti žmones Baha'u'llah atėjimui. Bab‘as įkūrė ryškią, nepriklausomą savo religiją, žinomą kaip Babių tikėjimas. Religija turėjo savo galingą bendruomenę, savo raštus ir paliko neišdildomą pėdsaką žmonijos istorijoje. Bahajų raštuose sakoma, kad „Bab‘o didybė visų pirma yra ne tame, kad Jis yra Dievo paskirtas Pirmtakas, bet kad Jis, apsuptas įgimtų jėgų, sugebėjo įkurti atskirą religiją ir savo rankose turėjo nepriklausomų pranašysčių skeptrą.“ Jis kvietė persų bendruomenę reformuotis, Jis primygtinai reikalavo pagerinti moterų ir vargšų padėtį. Be to, kad skelbė dvasinį atsinaujinimą, Jis skatino lavinimą ir naudingų mokslų pažangą, kas tuomet buvo tikra revoliucija. Todėl, paskelbęs visiškai naują religiją, Bab‘as galėjo padėti savo pasekėjams išsivaduoti iš islamiškojo pasaulio pažiūrų rėmų ir paruošti juos Baha'u'llah atėjimui.

Kambarys, kuriame Bab'as 1844 m. paskelbė savo misiją, Širazo m., Persijoje

Bab‘o tikėjimo tikslas buvo išpildytas, kai 1863 m. Baha'u'llah pasiskelbė esąs Pažadėtasis, išpranašautas Bab‘o. Baha'u'llah vėliau patvirtino, kad Bab‘as buvo „Jo vardo šauklys ir Jo Didžio Apreiškimo pranašautojas, kuris privertė Jo šviesą suspindėti virš pasaulio horizonto“. Bab‘o pasirodymas religijos istorijoje pažymėjo „Pranašų ciklo“ pabaigą ir „išsipildymo ciklo“ pradžią.

Bab‘o deklaracijos drąsa, kuri iškėlė visiškai naujos bendruomenės viziją, sukėlė didelę baimę tarp religinių vadovų ir pasaulietinių institucijų. Dėl to, Jo pasekėjus pradėta baisiai persekioti. Tūkstančiai jų buvo žiauriai nužudyti. Nepaprasta moralinė narsa, jų parodyta antpuolių metu, buvo užfiksuota daugelio vakarų apžvalgininkų. Tokie Europos intelektualai, kaip Ernest Renan, Levas Tolstojus, Sarah Bernhardt ir Comte de Gobineau buvo giliai sukrėsti dvasinės dramos, kuri vystėsi taip vadinamoje „tamsioje žemėje“. Bab‘o gyvenimo ir mokymų kilnumas bei Jo pasekėjų didvyriškumas tapo dažna pokalbių tema Europos salonuose. Vienos iš Bab‘o mokinių, didžios persų poetės Tahirih istorija, kai ji pasakė persekiotojams: „Jūs galite mane nužudyti kada tik norite, bet jūs nesustabdysite moterų emancipacijos“, nukeliavo taip toli, kaip ir žinios apie patį Bab‘ą.

Galiausiai Persijos valdžia nusprendė įvykdyti Bab‘ui mirties bausmę. 1850 m. liepos 9 d. nuosprendis buvo įvykdytas Tabrizo miesto kareivinių barakų kieme. 10 000 žmonių minia susirinko ant barakų ir namų stogų, išeinančių į aikštę. Bab‘as ir vienas iš Jo pasekėjų buvo supančioti virvėmis ir pririšti prie stulpo. 750 armėnų kareivių būrys, sustatytas trimis eilėmis, kiekvienoje po 250 karių, paleido ugnį trimis salvėmis. Toks tirštas buvo dūmų kamuolys, sukeltas parako, kad visas kiemas paskendo dūmuose.

Kareivinių barakų kiemas, kuriame 1850 m. Bab'ui buvo įvykdyta egzekucija, Tabrizo m., Persijoje

Egzekucijos ataskaitoje, parašytoje sero Justin Shiel, karalienės Viktorijos nepaprasto įgaliotojo pasiuntinio Britanijos Užsienio reikalų sekretoriui iš Teherano 1850 m. liepos 22, teigiama: „Kai dūmai ir dulkės išsisklaidė po salvių, Bab‘o nesimatė, ir minia nusprendė, kad Jis pakilo į dangų. Šūviai suplėšė virves, kuriomis Jis buvo pririštas. Bet vėliau Jis buvo atitemptas iš savo kameros, kur po neilgų paieškų buvo surastas, ir buvo nušautas."

Po pirmo egzekucijos bandymo, Bab‘as buvo rastas sugrįžęs į savo celę, duodantis paskutinius nurodymus vienam iš savo pasekėjų. Anksčiau, tą pačią dieną, kai sargybiniai buvo atėję atvesdinti Jo į aikštę, Bab‘as juos perspėjo, kad „jokia žemiška jėga“ negali Jo nutildyti tol, kol Jis nepabaigs to, ką turi pasakyti. Kai sargybiniai atėjo antrąsyk, Bab‘as ramiai pareiškė: „Dabar galite įvykdyti savo ketinimus“.

Ir vėl, Bab‘as ir Jo jaunasis pasekėjas buvo atvesdinti į egzekucijos vietą. Armėnų kariai atsisakė šauti antrą kartą, todėl buvo surinktas naujas 750 musulmonų karių būrys ir jiems buvo įsakyta šauti. Šį kartą jų abiejų kūnai buvo kulkų suvarpyti ir suplakti į vieną. Visų nuostabai, jų veidai išliko nepaliesti. „Mistinės šventovės“ šviesa, kaip Bab‘as apibūdino save, buvo užgesinta dramatiškomis aplinkybėmis. Paskutiniai Bab‘o žodžiai susirinkusiai miniai buvo šie: „Jei būtumėte Manimi tikėję, o aikštingoji karta, kiekvienas iš jūsų būtumėte pasekęs to jaunuolio, kuris buvo aukštesnio nei dauguma jūsų rango, pavyzdžiu ir būtumėte noriai pasiaukoję Mano kelyje. Ateis diena, kai Mane pripažinsite; tą dieną Manęs su jumis nebebus".

A.L.M. Nicolas, kuris aprašė Bab‘ą, sako: „Jis paaukojo save žmonijai; jai Jis atidavė savo kūną ir sielą, dėl jos Jis iškentė nepriteklius, įžeidimus, kankinimus ir mirtį. Jis užantspaudavo savo paties krauju visuotinės brolybės sutartį. Kaip Jėzus, Jis užmokėjo savo gyvenimu už santarvės, vienybės ir broliškos meilės skelbimą“.