„Jo gyvenimas yra vienas nuostabiausių drąsos pavyzdžių, drąsos, kurią matyti žmonijai yra privilegija...„

Ši dovana žmonijai, anot žymaus prancūzų rašytojo A.L.M. Nicolas, buvo pranašas, istorijoje žinomas Bab‘o vardu, gyvenęs 19-tame amžiuje.

Tūkstantmečio ieškojimų karštinė pirmoje 19-to amžiaus pusėje buvo apėmusi daugumą tautų visame pasaulyje: krikščionys laukė sugrįžtant Kristaus, o islamiškasis pasaulis tikėjosi tuoj pasirodysiant „Amžiaus Viešpatį“. Ir krikščionys, ir musulmonai numatė, kad tuoj pradės pildytis pranašystės, nurodytos jų šventuose raštuose, ir prasidės naujas dvasinis amžius.

Persijoje šis Mesijo laukimo sambrūzdis pasiekė kulminaciją, kai 1844 m. gegužes 23 d. jaunas pirklys Bab‘as pasiskelbė esąs tas, kuris atneš ilgai lauktą Dieviškąjį Apsireiškimą, pakeisiantį visos žmonių rasės dvasinį gyvenimą. Bab‘o deklaruojamas dvasinis atsinaujinimas ir bendruomenės pažanga, priešpastatyta plataus masto moralės nuosmukiui persų bendruomenėje, rėmėsi „meile ir atjauta“, o ne „jėga ir prievarta“. Tai suteikė viltį bei sukėlė džiaugsmą tarp visų klasių žmonių ir greitai pritraukė daug pasekėjų.

„Veido, į kurį žiūrėjau, aš niekada nepamiršiu, bet nesugebu jo aprašyti. Tos skvarbios akys, atrodė, skaito pačią sielą; plačioje kaktoje išrašyta jėga ir autoritetas… Nereikėjo klausti, kieno akivaizdoje aš stovėjau, kai nusilenkiau priešais tą, kuriam atsidavimo ir meilės galėtų pavydėti karaliai ir veltui dūsauti imperatoriai.“

Taip 1890 m. Baha’u’llah buvo aprašytas garsaus Kembridžo universiteto mokslininko-orientalisto Edvardo Granvilo Brauno (Edward Granville Browne). Tuo metu Baha’u’llah buvo kalinys, jau beveik 40 metų gyvenęs tremtyje.

Šiandien milijonų žmonių visame pasaulyje Jis pripažįstamas kaip Dievo Pranašas šiam amžiui.

Pagal bahajų mokymus, Dievo Pranašai, įskaitant Mozę, Abraomą, Kristų, Mahometą, Krišną ir Budą, žmonijos istorijoje apsireikšdavo tam tikrais 500 – 1000 metų intervalais ir įkūrė didžiąsias pasaulines religijas. Jie visi atėjo iš to paties Šaltinio. Baha’u’llah, kuris yra vėliausias iš šių Pranašų, atnešė pasauliui naujus, šiam laikmečiui reikalingus dvasinius ir socialinius mokymus.

Religijos tęstinumo problema buvo aktuali visiems tikėjimams. Negebėjimas jos išspręsti vedė prie susiskaldymo ir sektų susidarymo. Baha’u’llah, raštu išreikšdamas valią paskirti Abdu’l-Baha savo įpėdiniu, užkirto kelią Tikėjimo susiskaldymui ir padėjo tvirtą Tikėjimo pagrindą.

Abdu’l-Baha buvo Baha’u’llah Sandoros centras – instrumentas, kurio pagalba buvo įtvirtinta vienybė bahajų bendruomenėje ir išlaikytas Baha’u’llah mokymų vientisumas.

Kaip teisėtas Baha’u’llah mokymų aiškintojas, Abdu’l-Baha tapo „gyvu Knygos žodžiu ir jos aiškintoju“. Be Abdu’l-Baha, nepaprasta Baha’u’llah apreiškimo kuriančioji galia negalėjo būti perduota žmonijai, o jos reikšmė nebūtų pilnai suprasta. Jis nušvietė savo Tėvo mokymus, išplėtojo jo Tikėjimą ir apibrėžė administracinių institucijų pagrindinius bruožus. Taipogi, Abdu’l-Baha turėjo tobulas vertybes tiek asmeniniame, tiek ir socialiniame elgesyje, kad žmonija turėtų sektiną pavyzdį. Kaip tobulas Baha’u’llah mokymų pavyzdys ir Sandoros Centras, Abdu’l-Baha tapo Žodžio įgyvendinimo naujos civilizacijos kūrimo praktikoje tarpininku.